Tradicinio lietuviško kluono konstrukcija

Kluonas (klojimas) – vienas seniausių pastatų. Jame buvo laikomi ir kuliami javai. Rašytiniuose šaltiniuose kluonai minimi nuo XII–XIII a., tačiau išsamesnių žinių randame XV–XVII a. istoriniuose šaltiniuose. Juose pasakojama, kad kluonus (skūnes) turėjo ir dvarininkai, ir valstiečiai. Beje, konstrukcijos atžvilgiu jie buvo panašūs. Valstiečių kluonai buvo nedideli, su šalinėmis, tarpais, padu ir jauja, o dvarų kluonai buvo dideli su dviem durimis. Prie tokių kluonų ar jų viduje buvo įrengiamos jaujos, kamarėlė ir pan. Pavyzdžiui, šaltiniuose minimame Triškiuose (Telšių raj.) 1661 m. stovėjusiame kluone buvo dvi jaujos, viena su šonine kamarėle, padas kūlimui, gale jo kaminėlis ir du tarpai (šalinės), 30 sieksnių pelūdė ir dvi palėpės. Jaujose buvo įrengiamos ir krosnys, kurios galėjo būti statomos iš plytų arba molio ir akmens. Kartais dar prie jų buvo įrengiamos kepyklos. Tuo matu Žemaitijoje ir Suvalkijoje visas šis pastatas vadintas klojimu, o Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – kluonu.

Kluono prototipas greičiausiai buvo kūlimui paruošta plūkto molio aikštelė (padas, asla, grendymas, laidas), kurią vėliau imta dengti stogu, o dar vėliau statyti žemas sienas. Aikštelė buvo plūkiama varinėjant ja galvijus arba kūle. Dar ne taip seniai kai kur kluonu buvo vadinama maža aikštelė prie klojimo, kur per sausras bei gruodą kuldavo javus. Seniausias kluonas yra su jauja (duoba, pirtimi), įrengta kluono gale arba šone. Kad jaujos senovėje buvo plačiai naudojamos, rodo valakų reformos įstatymas, kuriuo buvo siekiama sumažinti jų skaičių.

Seniausio tipo jaujos Lietuvoje buvo žeminės. Tokia jauja (vadinama duoba) dar XX a. pradžioje buvo išlikusi Tauragės apylinkėse. Jauja – duba buvo įrengiama kalvos papėdėje arba upės pakrantėje: iškasama žeminė su šiek tiek nuolaidžiu dugnu į kranto pusę, kad lyjant į vidų patekęs vanduo lengva ištekėtų. Jaujoje iš akmenų sukraunama krosnis, jos paviršius padengimas stambaus , po to smulkaus žvyro sluoksniu. Palubėje virš krosnies išdėliojamos sijos, ant jų – kartelės (ardai), kur džiūdavo javai.

Pagrindinė kluonų su jaujomis ypatybė ta, kad po vienu stogu buvo trys patalpos: jauja, kluonas , peludė. Skiriami keturi kluonų su jaujomis tipai. Pirmojo tipo kluonas yra stačiakampio plano. Žemaitijoje jų būta dvilinkų, susidedančių iš jaujos, esančios šone nuo įvažiavimo, taip pat kluono ir peludės. Įvažiavimas šone. Kluono stogo konstrukcija seniausia – vienaeilė pėdinė. Kartais to tipo kluonai buvo su priekiniais erdviais prieškluoniais – palagais, žardinėmis arba pastogėmis, skirtomis javų vežimams paslėpti nuo lietaus arba žardams įrengti, ir su jaujomis viduje. Jie būdingi vidutinių valstiečių sodyboms.

Antrajam tipui priskiriami aukštaičių kluonai su jaujomis. Jie yra stačiakampio plano su galiniu įvažiavimu ir dvieile pėdine perdengimo konstrukcija.
 

Trečiasis kluonų su jaujomis tipas taip pat būdingas Aukštaitijai. Jis skiriasi nuo antrojo tipo tuo, kad be galinio įvažiavimo jame dar yra ir šoninis įvažiavimas.

Ketvirtojo tipo kluonai su jaujomis yra kryžminio plano, jauja – išsikišusioje patalpoje, esančioje priešais pagrindinį įvažiavimą.

Aukštaičių ir žemaičių senųjų kluonų stogų konstrukcijos skiriasi. Aukštaitijoje išsilaikė vienaeilė pėdinė galinė konstrukcija, buvusi neolito pabaigoje ir išlikusi iki pat XX a. Čia trobesio viduryje į žemę įkasamos dvi viršuje dvišakės pėdžios (gali būti jų ir daugiau) ir viršuje uždedamas galinis arba permetė. Ant jų užkabinamos arba suneriamos gegnės, antruosius galus atremiant į sienų viršutinio vainiko pagegninius rąstus. Į tokius kluonus įvažiuojama iš šono. Ilgainiui vienaeilę pėdinę stogo konstrukciją pakeitė patogesnė dvieilė pėdinė: ji galėjo išlaikyti daug didesnį kluono stogą ir buvo galima įrengti įvažiavimą galinėje statinio dalyje. XX a. pradžioje Aukštaitijoje sparčiai plito kluonai su paprastos gegninės konstrukcijos stogais. Be to aukštaičių kluono stogai buvo žemų pastogių.

Kluonų sienos dažniausiai buvo renčiamos iš rąstų, suleidžiant juos kampuose į sąsparas, o per vidurį – į šulus, be samanų, kad čia sukrauti javai gerai vėdintųsi. Sienos galėjo būti ir karkasinės, apkaltos lentomis arba išpintos šakomis ar šiaudais.

Žemaičių kluonai yra ilgesni ir siauresni už aukštaičių, su šoniniu įvažiavimu: dažnai jų būna du. Stogai dažniausiai keturšlaičiai gegninės konstrukcijos. Gegnės atremtos į sienas (viduje nėra pėdžių). Pagrindinę patalpą sudaro jauja (pirtis, duoba), paprastai įtaisoma kluono centre arba kuriame nors gale. Iš abiejų arba vieno jaujos šono yra peludės, atitvertos apie 1 m aukščio rentiniai, dažnai gystos lentomis. Viename kluono gale yra plūkta molio asla (klojimas), kitame gale, už jaujos – daržinė. Žemaičių kluono stogas išsikišęs virš durų aukščiau negu aukštaičių ir paremtas stulpeliais. Tai priekluonis, kitaip dar vadinamas palagu arba padanga. Žemaičių kluonų pastogės platesnės negu aukštaičių. Abiejų kluonų tipų riba eina maždaug per Nevėžį ir Nemuno aukštupį.

Suvalkiečių ir Rytprūsių lietuvių kluonai buvo panašūs į žemaičių kluonus.

Kluonų be jaujų konstrukcija mažai kuo skiriasi nuo kluonų su jaujomis. Dažniausiai jie buvo statomi su šoniniu įvažiavimu. Pasiturinčių valstiečių ūkiuose XIX a. antrojoje pusėje paplito kluonai su kiauru pervažiavimu (t. y. su dviem priešpriešiais įrengtomis durimis), virš kurių dalis stogo buvo išlenkiama arba pakeliama. Būdingas turtingųjų valstiečių ir dvarų kluonų požymis – maniežinės (prielapiai), kuriuose įrengimas maniežas arklinėms kuliamosioms sukti.

Senieji kluonai su viena ar dviem pėdžių eilėmis išlaikė archaiškiausius konstrukcijos bruožus. Tokie kluonai išliko ne tik mūsų krašte, bet ir Latvijoje, Skandinavijoje, Gotlando saloje, Danijoje, Lenkijoje, Bavarijoje ir t. t.

in Kita
Tradicinė korėjiečių architektūra:kalnai ir vandenys