Ventiliuojamųjų fasadų sistemos

Ventiliuojamųjų fasadų sistemos jau seniai žinomos Vakarų Europos bei Skandinavijos šalyse. Per daugelį metų sukaupta didelė patirtis rengiant administracinių, visuomeninių, pramoninių, daugiabučių bei individualių pastatų ventiliuojamuosius fasadus. Minėtuosius fasadus galima įrengti ne tik statant naujus pastatus, bet ir juos rekonstruojant.

Pastaraisiais metais Lietuvoje įrengiama vis daugiau ventiliuojamųjų fasadų sistemų. Jos įgyja vis didesnį populiarumą tarp užsakovų ir architektų. Kokia gi tokios sėkmės paslaptis? Tradicinės tinkuojamosios fasadų apdailos sistemos reikalauja papildomos apsaugos nuo aplinkos poveikio. Todėl nuolat tenka taisyti senąjį fasadą arba atnaujinti fasado „veido makiažą” įvairiais dažais ar lakais. Pastatų savininkams tai reiškia nuolatines išlaidas. Ventiliuojamieji fasadai išsprendžia šią problemą. Pastatas tarsi apvelkamas nauju rūbu, kuris bus nešiojamas kelias dešimtis metų. Pagrindinis klausimas – kokias apdailos medžiagas naudoti, nes jų pasirinkimas yra tikrai didelis: natūralus akmuo, metalas, keraminės plytelės, aukšto slėgio laminato, fibrocementinės ar vinilinės plokštės ir kt.

Ventiliuojamąjį fasadą sudaro:

1) pastato siena,
2) termoizoliacinis sluoksnis,
3) oro tarpas,
4) laikomasis karkasas,
5) išorinis apdailos sluoksnis.

Itin svarbu, kad konstrukcijos elementai eitų nuosekliai išvardyta tvarka. Tokia schema – optimaliausia, nes skirtingi elementai išdėstomi šilumos laidumo koeficiento mažėjimo tvarka, o pasipriešinimas garo laidumui didėja nuo lauko link vidinės pusės. Termoizoliacinis sluoksnis, įrengtas išorinėje pastato pusėje, geriau saugo sieną nuo besikeičiančių šalimo ir atitirpimo procesų. Taip sumažėja sienos masyvo temperatūrų svyravimai, o tai apsaugo nuo galimo suirimo. Rasos taškas pasislenka į išorinį termoizoliacinį sluoksnį, todėl sienos masyvas nedrėksta. Ypatingai svarbus faktorius – pagerėjusios sienos masyvo šilumos akumuliacinės ypatybės. Bandymai rodo, kad išjungus šildymą pastate, kuriame termoizoliacinis sluoksnis įrengtas išorinėje sienos dalyje, sienos atšalimo laikas bus šešis kartus lėtesnis, palyginti su tuo atveju, kai termoizoliacija įrengiama vidinėje pusėje. Be to, įrengus tokį fasadą labai pagerėja atitveriamosios konstrukcijos garso izoliacija.

Tarp termoizoliacijos ir apdailos sluoksnio esantis oro tarpas dėl susidarančio slėgių skirtumo tampa „ištraukiamuoju vamzdžiu“, kuriuo pašalinama atmosferinė ir vidinė pastato drėgmė. Ventiliuojamas sluoksnis taip pat sumažina šilumos nuostolius, tapdamas temperatūros buferiu (oro temperatūra šiame tarpe yra maždaug trimis laipsniais aukštesnė nei lauke).

Išorėje esantis apdailos sluoksnis saugo termoizoliacinį sluoksnį bei sieną nuo tiesioginio atmosferos poveikio. Speciali ventiliuojamojo fasado tvirtinimo schema sugeria termines konstrukcijos deformacijas, atsirandančias dėl paros ar sezoninio temperatūros svyravimo. Taip išvengiama įtrūkimų ir galimo apdailos sluoksnio irimo.

Karkasas – svarbus ventiliuojamojo fasado elementas. Jį sudaro prie sienos tvirtinami kronšteinai ir prie jų tvirtinami profiliai. Laikančiojo karkaso paskirtis – užtikrinti patikimą pagrindą apdailos plokštėms tvirtinti. Kronšteinai prie sienos tvirtinami specialiais tvirtinamaisiais sraigtais, kurių tipas priklauso nuo sienos ypatybių ir apkrovos dydžio. Kronšteinai turi išlaikyti tiek statines, tiek dinamines apkrovas, turėti galimybę keisti ilgį. Tai ypač aktualu renovuojamiems namams, kuriuose fasado nelygumai labai žymūs. Tarp kronšteino ir pastato sienos rekomenduojama dėti izoliuojamąją tarpinę, siekiant išvengti „taškinių šalčio tiltų“. Pati tinkamiausia laikomųjų profilių montavimo schema – vertikali. Tokiu atveju laikomųjų profilių apkrova tenka gniuždymui ir tempimui ir netrukdo vertikaliam oro srautui. Pati netinkamiausia sistema – horizontali, nes profiliai yra veikiami lenkimo ir sukimo jėgų. Vertikalus profilis prie kronšteino tvirtinamas viename fiksuotame taške, o kiti tvirtinimai yra paslankūs. Tai būtina sąlyga, nes metalai, veikiami temperatūros svyravimų, keičia matmenis. Neturėdamas kur plėstis, metalas gali deformuoti fasado paviršių.

Termoizoliacinė medžiaga, naudojama ventiliuojamiesiems fasadams įrengti, turi atitikti tokius reikalavimus: jai turi būti būdingos geros termoizoliacinės ypatybės; ji turi praleisti vandens garus ir drėgmę į ventiliuojamąjį tarpą, neleisdama atitvaroje kauptis griaunamajam kondensatui; turi būti atspari vėjo srautui, ilgaamžė ir nedegi; išlaikyti pastovią formą, turi nebūti agresyvi metalų atžvilgiu. Itin svarbu, kad išorinis sluoksnis būtų pakankamai atsparus oro srautams, kurie susidaro ventiliuojamame tarpe. Todėl termoizoliacinį sluoksnį rekomenduojama įrengti iš dvitankių termoizoliacinių plokščių, kurias sudaro du sluoksniai: minkštesnis (~ 45 kg/m³), montuojamas į atitvaros pusę ir turintis geresnę varžą, ir kietesnis (~ 90 kg/m³), atsuktas į lauko pusę, kuriam būdingas didelis atsparumas vėjo srautams (todėl jo nereikia dengti antikondensacine plėvele). Naudojant minkštas termoizoliacines plokštes, jų paviršių būtinai reikia padengti antikondensacine plėvele.

Apibendrinant galima nurodyti šiuos ventiliuojamųjų fasadų pranašumus:

• patikima šilumos ir garso izoliacija;
• vidinio oro tarpo ventiliavimas – šalinama atmosferinė ir dėl vandens garų difuzijos pastato viduje susidariusi drėgmė;
• įvairus fasado apdailos medžiagų panaudojimas;
• fasado apšiltinimo darbai atliekami visais metų laikais;
• fasado terminių ir mechaninių deformacijų niveliavimas;
• fasado nereikia remontuoti ilgą laiką (25–50 metų, atsižvelgiant į apdailos medžiagas).

Įrengus ventiliuojamąjį fasadą, pastatai tampa gražesni, šiltesni, ilgaamžiškesni ir ilgai nereikalauja remonto.

„Spidimax“ ventiliuojamųjų karkasų fasadas

Šiuolaikinis pasaulis tampa visokeriopai reiklesnis, o tai atsispindi ir pastatų fasaduose. Fasado karkasas yra akiai nematoma, tačiau ypatingai svarbi sistema, užtikrinanti fasado vientisumą ir stabilumą.

„Spidimax“ ventiliuojamųjų fasadų karkaso sistemą renkasi daugelio pasaulio šalių architektai, konstruktoriai bei statybininkai. Ši sistema sukurta bendradarbiaujant su žinomiausiais fasadų apdailos medžiagų gamintojais, todėl įgalina naudoti bet kokią apdailos medžiagą: aukšto slėgio laminatą, keramiką, stiklą, fibrocementines plokštes, metalą, plytų keramiką ir kt.

„Spidimax“ sistema gali būti gaminama iš aliuminio arba plieno, padengto specialia antikorozine danga, laikiklių bei profilių. Sistemos laikiklių konfigūracija apskaičiuota naudojant kompiuterinį modeliavimą, todėl jie atlaiko labai dideles apkrovas. Ypatinga konfigūracija sudarė galimybę viename laikiklyje derinti fiksuotus ir paslankius taškus. Tad montavimo įmonei įrengiant laikiklį nereikia galvoti, kokį laikiklį montuoti: su fiksuotu ar paslankiu tašku. Į tai reikia atkreipti dėmesį tik montuojant profilius. Dar vienas pranašumas – itin maža sandėliavimo nomenklatūra: reikia tik skirtingo, bet ne įvairaus ilgio laikiklių.

„Spidimax“ atitinka griežčiausius statybinius reikalavimus. Statiniai sistemos bandymai atlikti pagal Vokietijos DIN reikalavimus (Statiniai bandymai, Universitat Karlsruhe, Nr: 003014, 2000 m.).

Jums gali būti pasiūlyti fasado statiniai skaičiavimai, projektų analizė bei montažo kursų organizavimas.

„Spidimax“:

• paprastai viename aukšte reikalingi ne daugiau kaip trys laikikliai;
• laikiklio konstrukcija leidžia tolygiai išlyginti 40 mm fasado nelygumus;
• maksimalus standumas ir atsparumas sukimui;
• tas pats laikiklis turi fiksuotus ir paslankius taškus;
• 340 mm fasado atstumas nuo laikomosios sienos (pagal užsakymą – ir daugiau);
• didelis medžiagų pasirinkimas: aliuminis arba plienas, dengtas alucinku;
• „ThermoStop” sistema

UAB „Impresta”
Buivydiškių g. 26, LT – 07194 Vilnius
Tel. (8 5) 270 5899
Mob. 8 652 38499
El.paštas [email protected]

2004 m. Ruduo