Vilniaus senamiestis: ar Valdovų rūmai taps prekybos centru?

Kai 1994 m. senoji Vilniaus miesto dalis buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ji tapo ne tik nacionaline vertybe, bet ir viso pasaulio turtu, atveriančiu vartus į praeities vilniečių buitį, išlikusią savitoje architektūroje. Tačiau pastaruoju metu vis daugėja atvejų, kai suardomas šimtametis fasadas, uždažomos freskos ar išliekamąją vertę turinčio pastato langai pakeičiami naujais. Naujiesiems šeimininkams nesvarbu, kad tada senamiesčio architektūrinis pasididžiavimas tampa akį badančiu grotesku, o per amžius nusistovėjęs savitas landšaftas – paradoksaliu beskonybės triumfu. Apie vieno iš valstybės įvaizdžio garantų – kultūrinio paveldo – šiandieninę padėtį plačiau kalbamės su Valstybinės paminklosaugos komisijos nare restauratore eksperte Gražina Drėmaite, šios komisijos vyriausiuoju specialistu architektu Juozu Lapinsku bei paminklosaugininke Jūrate Markevičiene.

Įmonėms, atliekančioms restauravimo bei renovavimo darbus, keliami specialūs reikalavimai. Kokiais pagrindiniais kriterijais remiantis suteikiama galimybė bandyti atkurti ar keisti istorinį palikimą?

Juozas Lapinskas: Pirmiausia kultūros paveldo objektas yra tik jam vienam būdingų architektūrinių bruožų turintis statinys. Skirtingais laikotarpiais buvo naudojamos skirtingos medžiagos, todėl tai tapo savotiškomis istorinio skaitymo nuorodomis. Tam suburtos žmonių grupės, gerai žinančios objektą, jo statybinių medžiagų sandarą ir galinčios nustatyti pastato statybos etapus. Atsiradus mūrinei architektūrai, susimaišė įvairių epochų stiliai ir mados. Gotika, renesansas, barokas, klasicizmas ar eklektika – visų šių stilių bruožų galima pastebėti, pavyzdžiui, viename pastate. Pasikeitusi ekonominė aplinka ir meno koncepcija atsiskleidžia ir kaip stilių bei vertybių mišinys. Dėl šios priežasties kiekvienoje įmonėje turėtų būti specialistų, galinčių atpažinti atskirų statinių savitumą. Kitas svarbus etapas – sukurti materialinę bazę, kuri taptų objekto materialinės vertės atspindžiu.

Statybų normos, kurias patvirtino Aplinkos apsaugos ministerija, nukreiptos į plėtrą ir progresą. Tai vyksta dėl žmogaus ir technikos tobulėjimo. Tačiau šiuolaikines statybines medžiagas taikant kultūros vertybėms renovuoti iš esmės keičiamas objekto vaizdas. Blogiausia tai, kad kol kas neturime ekonominės aplinkos, įgalinančios tokias įmones dirbti.

Gražina Drėmaitė: Senųjų pastatų paviršiai gali būti tapyti, gali būti panaudota lipdyba ar skulptūra. Stilius suvokiamas kaip šių elementų visuma. Deja, Aplinkos apsaugos ministerijos patvirtinti dokumentai šių dalykų nereglamentuoja. Jie akcentuoja technines medžiagos ypatybes, o ne atskiruose statiniuose jau esančias detales. Konkrečių reikalavimų nėra. Objektus restauruoja ministerijos atestuotos įmonės. Kitą atestaciją suteikia Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Tokių įmonių skaičių nusakyti sunku. Jos dažniausiai specializuojasi vienoje konkrečioje srityje. Kadangi neturime įteisintų medžiagų ir technologijų naudojimo principų, pastatus, kuriuos bandoma pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams, užgožia Aplinkos apsaugos ministerijos nustatytos normos, reikalavimai ir nurodytos statybinės medžiagos. Sunkumų kyla dėl to, kad verslininkams medžiagų pasiūlo tiekėjai, o užtenka įvertinti medžiagos atestaciją ir ji jau įteisinta.

Statant dabartines senąsias kultūros vertybes buvo naudojama tai, ką buvo galima gauti čia pat. Statybinių produktų „migracijos“ nebuvo, todėl tik turtingesni pastatų savininkai galėdavo atsivežti ne tik priemonių, bet ir meistrų, architektų, kurie turėdavo ir savitą kultūrinį supratimą. Šiandien medžiagas importuoti lengva, tačiau kultūrinio suvokimo jau nebėra.

Tam, kad senosios statybinės detalės būtų pakeistos naujomis nekeičiant kultūrinio suvokimo, reikia daug lėšų. Kaip įvertintumėte įmonių, restauruojančių senuosius pastatus, darbą, atliekamą šiandien?

Jūratė Markevičienė: Blogiausia, kad beveik neliko restauratorių. Paskutiniai restauravimo darbai atlikti Mažosios gildijos namuose Rotušės aikštėje, bet tai buvo gana senai. Nėra nė vieno pastaruoju metu restauruoto pastato. Atlikta keletas rekonstrukcijų. Tarkime, nemažai restauruotas Gintaro galerijos rūsys, bet tai tik fragmentai.

Restauruojant pastatus, privalo būti naudojamos tokios pačios medžiagos, kokios buvo naudotos pastato statybai pačioje pradžioje. Dėl racionalumo saikingai gali būti dedama priemaišų. Pavyzdžiui, jei buvo kalkinis tinkas, galima naudoti akrilines medžiagas, kad geriau laikytųsi, tačiau tik tiek, kiek būtina. O šiandien statybų lavinos spaudimas toks milžiniškas, kad net valdininkams pasipriešinti darosi labai sunku.

Tarybiniais laikais veikė Paminklų restauravimo trestas, kuriame dirbo kvalifikuoti šios srities meistrai. Būta tokių mūrininkų, kurie, pavyzdžiui, mūrą atpažindavo neprasčiau už architektus, todėl geriausi restauracijos darbai buvo atlikti tarybiniais laikais. Po nepriklausomybės Paminklų restauravimo institutas buvo privatizuotas, o privati įmonė visada daugiau dėmesio skiria uždarbiui, todėl tikėtis kažko negalima. Tokia institucija turėtų būti valstybinė, mokslas turi būti puoselėjamas, kuriami nauji darbo metodai. Tik tada galima tikėtis pasiekti tinkamų rezultatų

J. L.: Dažniausiai neatsižvelgiama į tai, ar statybinė medžiaga bent kiek panaši į naudotąją praeities statybininkų. Medžiagų keitimas yra tik siekis turėti kažką šiuolaikiška. Šį modernumą atspindi iš užsienio atvežami įvairūs statybiniai elementai. Ar tokių medžiagų naudojimas pasiteisins, ar ne, – ateities klausimas, tačiau jos naudojamos. Kiek laiko mūsų klimato sąlygomis galės išlikti plastmasė ar metalas, parodys ateitis. Kinta kultūrinis suvokimas, be to, prarandami amatininkai, kurie kažkada gamino keičiamą gaminį. Kultūrinė grandinė nutraukiama.

Tai leidžiama daryti dėl ekonominių priežasčių. Kažkada buvo naudojamas vienasluoksnis stiklas ir to užteko, o šiandien tai traktuojama kitaip. Krosnis pakeitė radiatoriai, kuriems reikia energijos. Jei stiklas būtų vienasluoksnis, būtų prarandama daugiau energijos ir atsirastų finansinių nuostolių, todėl dėl ekonomikos aukojamas kultūrinis paveldas.

Gamintojai stengiasi išsiskirti ir kurti produktus, kurie būtų kuo autentiškesni. Sukuriant ekonomines sąlygas, skatinamas statybos rinkos progresas, tačiau ir vėl nyksta kultūrinis palikimas.

O ar esama kokių nors ekonominių sąlygų kūrimo plėtros ribų?

G. D.: Tai vadinama konservatyviu objektų naudojimu. Beveik autentiški išliko bendruomeniniai pastatai, nes juos naudojantiesiems nustatyti tam tikri reikalavimai. Tačiau ir jie keičiami. Paprastas pavyzdys, jei Romos Popiežius priima kokį nors maldos keitimo principą, pakeičiamos ir objekte esančios kultūrinės detalės. Atsiradus stalui ir kunigui išėjus į bažnyčios vidurį, altorius tapo nereikalingas. Architektūrinė detalė praranda savo paskirtį ir tampa dekoratyvine.

Taip ir pastatas tampa nereikalingas, o tada nebelieka paskatos investuoti į jį. Todėl kultūrinio palikimo išsaugojimas vėl atsiduria keblioje padėtyje. Pasikeitus gyvenimo būdui ar elgesio normai, objektas tampa nenaudojamas ir virsta arba saugomu, arba nesaugomu architektūriniu palikimu. Tai priklauso nuo šiuolaikinio mentaliteto.

Vilniaus Katedroje buvo įtaisytos automatiškai atidaromos durys. Tai padaryta tik dėl ekonominių priežasčių, nes daugybė žmonių nuolat varsto duris ir eikvoja energiją. Kunigams nusprendus, išeitis buvo rasta. Taigi visiškai nepakeisto objekto nėra. Jį keičia požiūris, istorinės ir finansinės aplinkybės, kultūrinės normos.

Kokių nesusipratimų bei labiausiai pastebimų architektūrinių klaidų restauruojant senuosius Vilniaus pastatus pasitaiko dažniausiai? Ir priešingai – paminėkite kokybiško darbo pavyzdžių.

J. M.: Dažnai restauracija painiojama su statybos ar renovacijos darbais. Renovacija − paprasčiausias namo atnaujinimas, gyvenimo bei eksploatacijos sąlygų pagerinimas ir panašiai, o restauravimas − visai kitas procesas. Restauruojant išsaugoma bei konservuojama autentiška pastato dalis ir atkuriami fragmentai. Restauratorius tapytojas monumentalistas atlieka savo darbą remdamasis moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, seną medinį lango rėmą išima, sutvarko, užkonservuoja – tai ir laikoma restauracija. O kai įdedamas plastmasinis medinį rėmą imituojantis langas, atliekamas paprasčiausias remontas. Restauracijos darbų Vilniaus senamiestyje jau senokai neteko stebėti.

J. L.: Vilniaus senamiestis praranda gyvenamąją paskirtį. Jei valstybė nesugebės tinkamai eksploatuoti kultūrinio paveldo, Valdovų rūmai vieną dieną taps tiesiog prekybos centru.

G. D.: Tikrieji restauravimo darbai šiuo metu neatliekami. Tai, kas vyksta, labiau tiktų vadinti pritaikymu. Restauruotų objektų išlikę tik nuo sovietmečio. Gynybinės sienos fragmentas, „Medininkų“ restorano fasadas, 12-as Pilies gatvės namas... Sovietmečiu restauruoti objektai – vieni geriausių pavyzdžių.

J. L.: Konkretus pavyzdys – klasicistinio stiliaus namas Vokiečių gatvėje. Jame šiuo metu įsikūręs „Čili kaimas“ su ant laktos tupinčiomis vištomis ir kaimišku interjeru: puodu kiaulių pašarui virti, tapusiu šviestuvu, ratais, maišais, įvairiais rakandais. Ar tai būdinga klasicizmui? Arba ankstesniojo ir dabartinio miesto merų pasididžiavimas – apšviestos bažnyčios. Naktį gražu, o dieną matomi tik stogus „nutūpę“ šviestuvai arba didžiulės antenos. Kavinė „Grasas“, kur stalus laiko nykštukai, arba bandymas senamiestį prigrūsti kiniškų šviestuvų (kas dabar jau po truputį nyksta) – tai aklo vakarietiškos kultūros ir verslo veržimosi į senamiestį pavyzdys, kai ekonomiškai nenaudingi dalykai yra nereikalingi.

Labai madinga pasidarė siekti kuo didesnio ekonominio efekto laužant nustatytas statybų ir medžiagų naudojimo normas. Taip kultūros objektai tampa statinio dekoratyvine dalimi senų pastatų fasadus uždengiant stikline pertvara. Stiklas suteikia papildomos erdvės, tačiau pastato eksterjeras pasidaro interjero sudėtine dalimi. Tiesiog stiklu patraukiant erdvę padidinamas naudingasis plotas, ir buvusi išorinė dalis tampa pastato vidumi. Pastato fasadas matomas, bet tai jau interjero dalis. Taip naudojamasi įstatymuose esančiomis spragomis.

J. M.: Mano manymu, didžiausių spragų esama ne įstatymuose, o tame, kaip jie vykdomi. Įstatymas draudžia, o gyvenimas leidžia. Valstybės kontrolė, prokuratūra, antikorupcinės struktūros, seimo kontrolieriai taikstosi su šios srities normų pažeidimais.

Kita priežastis – nėra tinkamų pavyzdžių, be to, apie paminklosaugą žmonės šviečiami tikrai nepakankamai. Kultūros vertybių apsaugos departamentas privalo aiškinti, kaip turėtų būti atliekami restauracijos darbai, kas šioje srityje daroma kitose valstybėse. Užsienyje leidžiama daugybė nemokamai platinamų leidinių. Netgi Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme parašyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas privalo užsiimti šviečiamąja veikla, aiškinti bei populiarinti kultūros paveldo apsaugą.

Tomas Lapinskas, Tomas Bručas