Miunchene (Vokietija) atidarytas Brandhorsto muziejus, kurį suprojektavo architektų biuras „Sauerbruch hutton architekten“.
Tai jau antrasis naujojo „Muziejų kvartalo“ pastatas – jo pagrindus padėjo Stephano Braunfelso šiuolaikinio meno programa „Pinakoteka“ (Pinacotheque), šiam architektui priklauso viso komplekso generalinio plano autorystė. Pagal jo sumanymą, prie ilgosios „Pinakotekos“ lygiašonio bloko dalies turėtų šlietis dar keturi muziejai, kurių kiekvienam atiteks siaura, apie 100 m ilgio, žemės „juostelė“. Ypatingai sudėtingas kiekvieno iš keturių pastatų pagrindinių fasadų sprendimas: dėl nepatogios sklypo konfigūracijos į gatvę gali žvelgti tik galiniai fasadai.
Architektai pasuko Brandhorsto muziejų (pirmąjį iš keturių korpusų) veidu į miestą, nukreipę ten jo „galvą“ – platesnį ir aukštesnį likusios pastato dalies bloką (pastato planas primena apverstą „L“ raidę). Šalia esančiuose kvartaluose dominuoja XIX a. pastatai, o tiesiai priešais Brandhorsto muziejų įsikūręs 1950–ųjų statybos gyvenamasis namas. Tokia aplinka reikalavo ypatingos įžvalgos bei išradingumo kuriant fasado išvaizdą, tuo tarpu „Sauerbruch hutton architekten“ pagrindinis braižas – charakteringi ryškūs pastatai. Todėl nenuostabu, kad išeitimi vokiečių architektai pasirinko itin ryškias sudedamąsias (mėlynos ir raudonos spalvos porėtas metalines plokštes, ant kurių išorėje buvo privirtinti spalvoti glazūriniai keraminiai vamzdeliai), kurios, žvelgiant iš toli, įgauna beveik pastelines spalvas: šio spektro spalvos, susiliedamos suformuoja baltą spalvą. Toks santūrus sprendimas buvo taikomas tik pastato „galvai“: pagrindinis jo tūris, ištęstas 18 m ilgio blokas, nuspalvintas itin margai: apatinėje dalyje, slepiančioje antrojo aukšto galerijas (pirmasis galerijos aukštas paslėptas po žeme), dominuoja raudona spalva, viršutinė dalis – beveik visa daugiaspalvė. Iš viso pastato fasadams buvo panaudota 36 tūkst. strypų, nudažytų 23 skirtingomis spalvomis.
Vidinė erdvė, priešingai, visiškai monochrominė – baltos sienos ir šviesaus ąžuolo parketas. Medžiu „apsiūti“ ir platūs laiptai, jungiantys visus tris muziejaus galerijos aukštus. Siekiant atlaisvinti sienų erdvę meno kūrinių demonstravimui buvo nuspręsta beveik visiškai atsisakyti langų. Tuo pat metu net daugelis požeminio aukšto salių aprūpintos natūraliu apšvietimu per atspindžių sistemą, nukreipiančių ją į interjerą per specialias juostas – šviesolaidžius, sumontuotas sienų ir perdangų sankirtose.
Patalpos korpusas – „galva“ kiek skiriasi nuo likusiųjų: antžeminė dalis – įstiklintas vestibiulis su kavine, požeminiame aukšte – pati didžiausia muziejaus salė (460 kv. m ploto), o antrajame aukšte – salė su užapvalinta siena: ji skirta Brandhorsto kolekcijos „perlams“ – dvylikai amerikiečių tapytojo Edwino Parkerio (Cy) Twombly serijos darbų. Taip išdėstytus paveikslus muziejaus lankytojai gali matyti visus vienu metu. Iš viso muziejaus kolekcijoje daugiau nei 700 šiuolaikinių meno kūrinių. Dėl kuklaus muziejaus dydžio, vienu metu čia galės būti eksponuojama ne daugiau nei ketvirtadalis kolekcijos.