WMF: didžiausią pavojų architektūriniam palikimui kelia pats žmogus

Organizacijos „World Monuments Fund“ (WMF) ekspertai neseniai nustatė pagrindinį pasaulio kultūrinio paveldo objektams keliamo pavojaus šaltinį. Sudarant eilinį šimto kritiškiausios būklės architektūros paminklų sąrašą, paaiškėjo, kad pagrindinį pavojų žmonijos architektūriniam paveldui kelia pats žmogus. Praėjusiais metais (šis sąrašas publikuojamas nuo 1995 m.)nustatyta, kad dauguma atskirų statinių ir kompleksų, o kartais ir ištisų miestų griuvo veikiami laiko, o šiandien paaiškėjo, kad galima išskirti tris pagrindines to priežastis: karinius konfliktus,nesuvaldomą statybų aktyvumą miestuose ir pasaulinį atšilimą.

Žmogaus veikla griauna jo paties sukurtus unikalius statinius, kai kuriais atvejais gyvuojančius net keletą tūkstantmečių. Atmosferos užterštumas ardo senovines akmens konstrukcijas, turistų minios griauna niekaip neapsaugotus statinius, miestai ir transporto sistemos dažnai plečiasi be jokių apribojimų, karai bei politinis nestabilumas ne tik niokoja paminklus ginklais, jie griauna visuomenės pamatus, naikindami tas valstybines bei visuomenines struktūras, kurių pradinė užduotis rūpintis kultūriniu palikimu.

Labiausiai gąsdinančiu destruktyvios žmogaus veiklos pėdsaku tapo pirmieji WMF sąrašo paminklai, patekę čia dėl nesugrąžinamų klimato pokyčių. Tarp jų – istorinis banginių gaudytojų centras Hershelio saloje Kanadoje, pamažu dingstantis po kylančiu vandenyno vandens lygiu; XIII a. mečetė Mauritanijos mieste Chinguetti, viename iš septynių islamo miestų, kuris atsidūrė pavojuje dėl judančios Sacharos dykumos; Indijos Ladackho srities centras Lech Himalajų kalnų papėdėje, nepasikeitęs nuo viduramžių, šiandien griūva veikiamas štorminių liūčių, kurios nuo seno nebūdingos šio regiono klimatui. Pats žymiausias pavyzdys – po uragano Katrina kone visiškai sugriuvęs istorinis Naujojo Orleano centras. Čia pakilęs jūros lygis ir katastrofos pasikartojimo galimybė trukdo išlikusiųjų pastatų atstatymo darbams.

Tarp pastatų, atsidūrusių pavojuje dėl karinių konfliktų, pirmąją vietą užima esantieji Irake. Be jų, didelis pavojus gresia Betliejaus, esančio Palestinos autonominėje teritorijoje, Užgimimo bažnyčiai ir Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Otelas“ paminėtai Famagustos tvirtovei Kipre.

Itin daug dėmesio WMF sąraše skiriama tiems pasaulinio kultūrinio paveldo objektams, kuriems gresia ekonominė regionų, kur siautėja nekontroliuojamas pelno vaikymasis, raida. Pavyzdžiui, pro Taros kalvą Airijoje, kur buvo aptiktos senovinės gyvenvietės, priskiriamos trečiam tūkstantmečiui prieš mūsų erą, liekanos, netrukus bus nutiestas greitkelis, kuris bus klojamas tiesiai ant senovės statinių, dar net neištirtų archeologų. Peru esantis inkų miestas Machu Picchu bei vakariniai Egipto Tėbai (šiai teritorijai priskiriamas ir karalių slėnis, ir unikalūs pomirtinių faraonų šventyklų kompleksai dešiniajame Nilo krante) kenčia nuo tūkstančių turistų antplūdžio. Sankt Peterburgo panorama gali būti visam laikui subjaurota „Gazprom − city“ dangoraižio. Šiai kategorijai taip pat priskiriamas ir pats „jauniausias“ WMF sąrašo paminklas: Jono Edwardo Salko biologinių tyrimų institutas San Diege, Kalifornijoje, – architekto Louiso Isadore’o Kahno suprojektuotas šedevras, galintis negrįžtamai pakeisti savo išvaizdą. Iš jo kiemo atsiveriantis kvapą gniaužiantis vaizdas į Ramųjį vandenyną – centrinė komplekso sumanymo vieta – bus užstatytas nauju pastatu. O unikalus 1920–1940 m. Šanchajaus „šiuolaikinio judėjimo“ dvasios apstatymas jau šiandien nyksta, spaudžiamas čia dygstančių naujų statinių.

2007 m. Vasara

in Kita

„Trumpi marškinėliai“ kyla iš pelenų